Seniausiu iš išlikusių malūnų Kupiškio mieste laikomas Šmidto malūnas, pastatytas apie 1880 m. Iš pradžių jis priklausė dvarininkui Minkevičiui. Malūną nusipirkus Choneliui Šmidtui, prasidėjo pastato rekonstrukcija ir verslo plėtra. Įrengus garo variklį atsisakyta vėjo – 1922 m. šis malūnas jau vadintas garo malūnu. 1921–1923 m. Šmidtas jau turėjo lentpjūvę, milo vėlyklą ir elektros stotį. Taip pat įkurta vilnų karšykla. Po Chonelio mirties verslą paveldėjo sūnus Nochemas Šmidtas. Malūnas tapo „motoriniu“ – girnas pradėjo sukti vidaus degimo variklis (minimas nuo 1931 m.). Sakoma, kad malūne naudota Anglijoje, Švedijoje ir Vokietijoje pagaminta įranga, per mėnesį būdavo sumalama 350–370 tonų grūdų, gamintos kruopos, įvairūs miltai. Susidarydavo eilės norinčiųjų, kad jų miltai būtų sumalti, tekdavo laukti ir per naktį, o darbininkai dirbdavo dvejomis pamainomis. Malūnas gamindavo ir elektrą, kuri aprūpindavo Kupiškio miestą. N. Šmidtas buvo laikomas turtingiausiu Kupiškio žmogumi ir pirmasis įsigijo automobilį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis liko Lietuvoje. 1940 m. jo malūnas ir elektros stotis buvo nacionalizuoti, o 1941 m. jis pats, kaip ir dauguma kitų Kupiškio žydų, nužudytas. 1941–1944 m. malūno direktoriumi dirbo buvęs Nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas, generolas Jonas Černius (1898–1977). 1949 m. malūnas nacionalizuotas. Sovietiniais metais jis priklausė buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui, aptarnavo miestą ir apylinkes. 1995 m. Šmidto malūnas su technologine įranga įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu. Šiuo metu malūnas atsidūręs Kupiškio rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos kaimynystėje.
+2
Atsiliepimai