Šmidto vėjo malūnas

 

Seniausiu iš išlikusių mieste malūnų laikomas Šmidto malūnas, pastatytas apie 1880 m. Jis priklausė dvarininkui Minkevičiui. Vėliau malūną nusipirko Chonelis Šmidtas, prasidėjo pastato rekonstrukcijos ir verslo plėtra. Pastačius garo variklį, atsisakyta vėjo – 1922 m. šis malūnas jau vadintas garo malūnu. 1921–1923 m. Šmidtas jau turėjo lentpjūvę, milo vėlyklą ir elektros stotį. Taip pat įkurta vilnų karšykla. Po Chonelio mirties verslą paveldėjo sūnus Nochemas Šmidtas. Malūnas buvo atnaujintas: iš garo jis tapo „motoriniu“ – girnas pradėjo sukti vidaus degimo variklis (minimas nuo 1931 m.). Sakoma, kad malūne naudota Anglijoje, Švedijoje ir Vokietijoje pagaminta įranga, per mėnesį būdavo sumalama 350–370 tonų grūdų, gamintos kruopos, įvairūs miltai. Norinčių susimalti būdavo eilės, tekdavo laukti ir per naktį, o darbininkai dirbę dvejomis pamainomis. „Šviesos ministerio“ pravardę turėjęs N. Šmidtas buvo laikomas turtingiausiu Kupiškio žmogumi. Jis pirmasis Kupiškyje įsigijo automobilį. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis liko Lietuvoje. 1940 m. jo malūnas ir elektros stotis buvo nacionalizuoti, o 1941 m. jis pats, kaip ir didžiuma kitų Kupiškio žydų, nužudytas. 1941–1944 m. malūno direktoriumi dirbo buvęs Nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas, generolas Jonas Černius (1898–1977). 1949 m. malūnas nacionalizuotas. Sovietiniais metais jis priklausė buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui, aptarnavo miestą ir apylinkes. 1995 m. Šmidto malūnas su technologine įranga įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.

Atsiliepimų dar nėra. Būkite pirmas!