Nors ponas Jonas Žurauskis, pasistatydinęs šį didžiulį, beveik 900 kvadratinių metrų ploto gyvenamąjį namą, garsėjo savo kietu charakteriu ir žiauriu elgesiu su tarnais, nepastatė oficinos, atskirų pastatų tarnams, o juos apgyvendino rytiniame fligelyje. Didysis kambarys buvęs tarnų valgomasis ir poilsio vieta. Šiuo metu išlikusios tik medinės lentynos vidinėje sienos dalyje.
Puošnios dvivėrės durys veda į mergų gyvenamąsias patalpas, kurios išdėstytos prie kelio esančiuose kambariuose. Kambariai pereinami. Vertingiausia, kas yra išlikę, tai labai retos Lietuvoje turkio spalvos koklinė krosnis, kuri puošta dantytais ornamentais. Ornamentus sudaro ir žalvarinės koklių kampų sutvirtinimo detalės. Tokių dalykų nedažnai pamatysite.
Kitoje fligelio pusėje ponas įkurdino bernus. Jie privalėjo kūrenti krosnis, tačiau pas mergas patekti nebuvo galima, nes ir durų, jungiančių šiuos kambarius, nebuvo...
Dvaro virenėje (virtuvėje) didžiąją dalį užima duonkepė krosnis. Jaukiausia jos vieta – paklota vieta šiltam poilsiui. Šalia duonkepės su dviem skylėmis puodams yra dar dvi viryklės maistui virti. Gausu virtuvės rakandų (špižiniai puodai, puodynės, sietai, sviestamušės, geldos, grūstuvės, žarstekliai ir puodkelės (viena netgi su ratukais!), ližės duonai kepti, naščiai, spragilai, netgi grėblys kampe bestovįs. Rasite ir alučio bačką, ir didžiulius butelius vynui, ir medsukį (dvaras turėjo didelį bityną). Gaspadoriaus kampe ir remontuotini arklio pavalkai, ir pradėtas pinti krepšys, ir dvitraukis pjūklas. Netgi knygelę su patarimais kaip naikinti vilkus, rasite ant stalo.
Langai kaip įprasta tuo metu Lietuvoje, puošti karpytomis užuolaidėlėmis (jas dvarui padovanojo sertifikuota tautinių amatų meistrė iš Utenos Odeta Bražėnienė). Bet matome ir vietos moterų siuvinėtus duonkepės uždangaliukus, staltiesėlę, austus rankšluosčius, nertas sevetėles, pagalvėles – visais laikais moterys puoselėjo grožį ir kūrė namuose jaukumą.
