Šiame kambaryje jaučiame istorijos dvelksmą. Lubose ir dalyje sienų jūs matote tai, ką rado restauratoriai pašalinę visus tapybą dengusius tarybinių dažų sluoksnius. Atsidengė puikus plafonas, kuriame sudėlioti sudėtingos formos akcentai. Centre rozetės, kampuose irgi ryškūs solidžios, mėlynos spalvos klasicistiniai akcentai. Keturiuose kampuose matome po kompoziciją, kuriose pavaizduoti Hermio motyvai. Sienos palubėje puoštos frizo juosta, kampuose piliastrai, palangėse cokolis, o sienos išmargintos imituojant prabangią iliuziją, kad buvo tapetuotos ar drapiruotos. Netgi gražiąsias romėnų kolonas galime atsekti Virš durų – peizažinės kompozicijos. Tai buvo viena iš prestižinių rūmų patalpų – ponų valgomasis. Tik 19 a. antrojoje pusėje Žurauskiai išlupo ir pardavė čia buvusį gražųjį parketą. O paskutinysis dvaro šeimininkas Adomas Vilėniškis kol pastatydino Adomynėje bažnyčią buvo įleidęs žmones melstis – čia buvo įrengta koplyčia.
Patalpą šildė puošni didelių glazūruotų baltos spalvos koklių krosnis, puošta gipsine „karūna“. Papuošimai nutrupėjo, liekanos saugomos Kupiškio etnografijos muziejuje, restauratoriai pagal jas išliejo naujus. Įdomu, kad išliko nesusidėvėję autentiškos metalinės prakuros durelės ir vadinamosios „juškos“.
Istorija žvelgia ir iš ant sienos kabančio paveikslo: matome, kaip dvaras buvo „nugyventas“ tarybiniais, 1960-1970 metais. Nukritusios langinės, apgriuvę prieangiai, pristatyti laiptai prie verandos virš mūrinės arkados, sienoje iškirstos durys į įrengtą butą, o tarp baltųjų pusapskričių arkų padaryta daržinė, o rūsyje – tvartas gyvuliams...
Priešingose sienose vienas prieš kitą – Vilėniškių portretai. Paskutinysis dvaro šeimininkas Adomas išdidžiai sėdintis su knyga rankose tarp gėlių prie jau matyto išsaugoto stalelio jaukiojoje verandoje ir jo sūnėnas kunigas kanauninkas Juozapas, švenčiantis savo kunigystės jubiliejų ir papuoštas ąžuolo lapų vainiku su skaisčiąja baltąja lelija ant galvos. Tai jie abu paliko mums savo vardą ir maldos namus.
