Na o ši patalpa jau dekoruota vėliau, galbūt jau ir antrojo Jono Žurauskio. Čia jau matome tam laikotarpiui būdingus neogotikinius motyvus. Du langai, virš jų – neogotikiniai viršlangiai. Dvejos durys, virš jų – neogotikiniai apvadai. Kadangi kambarys pereinamas, šviesos mažokai, tai ant vidinės sienos nupiešti iliuziniai vitražiniai langai su tais pačiais neogotikiniais viršlangiais kambariui suteikia jaukumą ir šviesos iliuziją. Lubose – neogotikiniai profiliai su neogotikiniais ornamentais. Deja, patalpa prašyte prašosi restauratorių rankų, kad būtų atidengta visas tarybiniais laikais paslėptas grožis.
Žurauskių laikais šiame kambaryje buvo valgomasis, o dabar čia muziejus. Tai Adomynės kaimo bendruomenės aktyvistų (iniciatorė – buvusi kultūros darbuotoja Rima Lapienienė) dar praėjusiame šimtmetyje pradėta kaupti Adomynės apylinkių senųjų buities reikmenų, spaudinių, radinių kolekcija. Kiekvienas čia atneštas daiktelis turi įdomią istoriją ir yra savaip vertingas. Jie sudėlioti taip, kad sukurtų jaukų senoviško namų kampelio interjerą. Atrodo, kad čia ne muziejinė ekspozicija, bet gyvenamasis kambarys. Čia rasite ir iki skausmo pažįstamus, ir kai kam visišką nuostabą keliančius daiktus ir rakandus: laikrodžius, lempas ir žibintus, telefonus, televizorius, radijo aparatus, siuvimo mašiną, žarijomis kaitinamus lygintuvus, skalbimo ir lyginimo lentas, kraičio skrynias, senovišką lovą su pirmoryčio morška, medinius kelioninius lagaminus, netgi aparatą knygoms spausti ir siūti.
